Be ko Jūs neįsivaizduojate savo gyvenimo? Vieni  – tikriausiai, be kelionių, kiti –  be muzikos, knygų ar sporto, o Alytaus Kranto gatvėje  gyvenanti Onutė Andriukevičienė jo neįsivaizduoja be gėlių.

Užsukus į šios moters namų kiemą, vaizdas iš karto patraukia akį – čia žydi šimtai įvairiausių gėlių.  

„Auginu apie šimtą gėlių rūšių. Gėlyne auga 35 hortenzijų, 31 bijūnų, 65 ežiuolių ir 70 viendienių rūšių“, – auginamas gėles vardija Onutė.

Iš tiesų praeiti pro šį kiemą nestabtelėjus tiesiog neįmanoma. Žiedų ir spalvų gausa žavi, tad nieko nuostabaus, kad pasigrožėti Onutės auginamomis gėlėmis dažnai stabteli praeiviai.

Moters teigimu, anksčiau, kai dar šalia namų nebuvo nutiestas pėsčiųjų takas, į svečius užsukdavo daugiau praeivių – dažniausiai, žinoma, moterys.

Po sunkaus gyvenimo tarpsnio – laikas gėlėms

Gėles mylinčios Onutės profesinis kelias visą gyvenimą buvo susijęs su švietimo sistema ir buhalterija. Pirmoji jos darbovietė buvo Margio gatvėje veikęs Alytaus miesto švietimo skyrius. Vėliau moteris darbą tęsė Dzūkijos mokykloje, kurioje buhaltere dirbo net 17 metų. Paskutinė jos darbovietė buvo Alytaus miesto paslaugų centras. Prieš metus Onutė čia baigė savo profesinį kelią ir išėjo į užtarnautą poilsį.

Nors didžiąją gyvenimo dalį ji praleido tarp skaičių ir dokumentų, jos širdžiai visada buvo artimas gėlių pasaulis. Dabar, išėjusi į pensiją, moteris turi kur kas daugiau laiko savo pomėgiui – gėlėms.

„Šiuo metu gyvenu savo aukso amžių“, – šypsosi Onutė.

Meilė gėlėms moters gyvenime atsirado dar gerokai anksčiau. Ji pasakoja, kad gėlės jai buvo artimos nuo pat vaikystės, nes jas augino mama.

„Mes gyvenome kaime, Prienų rajone. Baigusi buhalterinės apskaitos mokslus, persikėliau gyventi į Alytų. Dar tuomet mano mama turėjo gėlių darželį, tad gėlės mūsų šeimoje buvo nuo seno. Pradėjusi dirbti Margio gatvėje, susipažinau su kolega, kuris labai domėjosi gėlėmis, ir mane tai sužavėjo. Kartą jis padovanojo man lelijų. Nuo tada pradėjome daugiau dalytis gėlėmis ir patirtimi. Pamažu ir pati vis labiau pamilau gėles – taip jos tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi“, – paklausta, kada pradėjo domėtis gėlėmis, pasakoja Onutė.

Vis dėlto ne visais gyvenimo etapais gėlėms buvo tiek laiko, kiek moteris gali jo skirti šiandien. Anksčiau didžiąją jos kasdienybės dalį užėmė darbas, vaikai ir šeimos rūpesčiai – gėlėms likdavo kur kas mažiau laiko.

„Buvau užsiėmusi vaikais – darželiai, mokyklos atėmė nemažai laiko. Žuvus vyrui, būdama 35-ejų likau viena su dviem vaikais – jiems buvo 11 ir 13 metų. Tuomet gyvenau su tėvais, verčiausi kaip galėjau, labai daug dirbau. Kai vaikai išvyko studijuoti, buvo ypač sunku – iš vieno atlyginimo reikėjo nuomoti butus vienam – Vilniuje, kitam – Šiauliuose. Vienu metu buhalterinį darbą dirbau net šešiose įstaigose“, – nelengvą gyvenimo laikotarpį prisimena Onutė.

Tikru atradimu tapo knyga apie gėles

Šiuo metu moteris gyvena viena. Sūnus su šeima įsikūręs Vokietijoje, o dukra – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vaikams išvykus, moters gyvenime atsirado daugiau laiko sau ir savo pomėgiui – gėlėms. Meilė augalams per daugelį metų tik stiprėjo, o kelionės pas vaikus tarsi tapo progomis atrasti ką nors naujo.

„Kai pirmą kartą, gal prieš 20 metų, viešėjau pas dukrą Jungtinėse Amerikos Valstijose, pamačiau labai storą knygą apie gėles. Ji kainavo gal 50 dolerių. Aš jos labai užsimaniau. Knygoje buvo ypač gražios gėlės, kokių pas mus tuo metu dar nebuvo. Kai nusprendžiau ją nusipirkti ir parsivežti namo, dukra bandė mane perkalbėti – sakė, kad knyga brangi ir dar labai sunki, bet mano sprendimo jai pakeisti nepavyko – aš tą knygą parsivežiau namo ir saugau iki šiol. Dabar ją pavartau rečiau, bet tuomet ji man buvo tarsi tikras stebuklas“, – šypsodamasi prisimena Onutė.

Moteris pasakoja, kad anksčiau apie gėlių priežiūrą daug skaitydavo, o dabar jomis rūpinasi daugiausiai iš praktikos. „Gėles palaistau, patręšiu, net ir pasikalbu su jomis, tačiau kažkokių ypatingų priežiūros priemonių nesiimu“, – prisipažįsta Onutė.

Kai gėlynas tampa gyvenimu

Gėlynas Onutei – ne tik grožis, bet ir kasdienė veikla. Tarp gėlių ji praleidžia didžiąją dienos dalį. 

„Vos atsikėlusi ryte einu pasivaikščioti po gėlyną. Pereinu ir apžiūriu kiekvieną žiedelį. Net kaimynas iš manęs juokiasi: „Neskaičiuok, tikrai nedingo nė viena gėlė“, – juokiasi Onutė.

Panašu, kad gėlių priežiūra Onutei yra ne darbas, o tikras poilsis. Moteris sako, kad jai nereikia nei kelionių, nei kurortų – jos kurortas yra jos pačios gėlynas.

„Gėlės yra visas mano gyvenimas. Kitiems reikia poilsio Palangoje ar užsienyje, o man nereikia nieko. Man labiausiai patinka mano gėlių jūra. Gėlynas yra mano kurortas. Aš kaifuoju nuo to“, – šypsosi Onutė.

Buvimas tarp augalų jai padeda atsipalaiduoti ir pamiršti kasdienius rūpesčius.

„Darbas gėlyne man yra relaksas ir meditacija. Išeinu į gėlyną, sukišu rankas į žemę ir viskas – numalšina visą stresą. Aš net ramiai pavalgyti nemoku. Į vieną ranką imu vieną maisto produktą, į kitą – kitą ir iš karto einu į gėlyną, nes man gaila laiko sėdėti ir valgyti. Aš kitaip nemoku“, – juokiasi moteris.

Gėlių gausu ne tik šalia Onutės namų esančiame gėlyne – jų nemažai ir namuose. Daugumą čia auginamų vazoninių gėlių moteris yra gavusi dovanų iš draugių gimtadienio ar kitomis progomis. 

„Draugėms aš esu pasakiusi, kad man nedovanotų skintų gėlių, geriau jau vazonines, kad ir pačias pigiausias, nes man labai sunku išmesti skintas gėles. Gal kaip buhalterė turiu kažkokį išskaičiavimą....“, – šypsodamasi svarsto Onutė.

Meilę gėlėms paveldėjo sūnus

Gėles moteris dažniausiai perka UAB „Punios gėlės“, mugėse  arba vos baigiantis žiemai namuose pasisėja pati. 

Pirmosios gėlės Onutės gėlyne pražysta vasarį, o žydėjimas baigiasi lapkritį. „Niekada atėjus pavasariui neplanuoju, kaip vos atšilus orams keisis vaizdas mano gėlyne. Viskas vyksta savaime. Nusiperku gėles ir sodinu ten, kur turiu laisvos vietos“, – teigia ji.

Moteris prisipažįsta be gėlių auginimo ir priežiūros turinti ir kitų pomėgių – jai patinka megzti, skaityti knygas, užsiimti rankdarbiais, gaminti maistą, tačiau jiems Onutė dabar tiesiog nebeturi laiko. 

Moteris džiaugiasi, kad jos pomėgį auginti ir prižiūrėti gėlės paveldėjo sūnus.  Jis augalais, ko gero, domisi labiau nei ji pati.

„Namuose jis turi terasą, o joje vazonuose augina pelargonijas. Jas per žiemą išsaugo, todėl pavasarį jos vėl pradeda augti ir žydėti. Sūnaus pelargonijos tokios didelės ir gražios, kad nuvykusi pas jį į svečius dažnai sakau: „Sūnau, pas tave gražiau nei pas mane“, – juokiasi gėles be galo mylinti Onutė.

Komunikacijos skyriaus informacija